Spygliuotos tvoros ir kalinių gyvenimas

Žiniasklaida ramybė vis dar nepalieka tos skaudžios viesuomenės žaizdos, kurią vadiname nusikaltėliais, visuomenės gėda, kaliniais… Jau ne kartą matėme antraštes, kurios skelbia, kad kaliniai žaloja patys save tam, kad sulauktų dėmesio. Tai kas gi tokio siaubingo vyksta už tos spygliuotos kalėjimo įstaigos tvoros? Žinoma, būti paslėptam nuo dienos šviesos ir gyventi tarp keturių sienų yra siaubinga, bet tokias pasekmes kaliniai patys sau užsitarnauja nusikalsdami prieš kitus. Tik kam žaloti save? Kaliniai dažniausiai argumentuoja tuo, kad jų skundai dėl gyvenimo sąlygų kalėjimo įstaigoje nėra išklausomi, o pateikti raštiškai nėra nagrinėjami, niekas nedaroma, nesprendžiama, o kalinių skundai esą keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę vos kalniui palikus kabinetą to žmogaus, į kurį kreipėsi pagalbos. Netinkamos gyvenimo sąlygos jiems yra per mažas kalėjimo kameros plotas, nesilaikoma žmogaus teisių skiriant pasimatymus su šeima, netgi antisanitarinės sąlygos, kai net atėję giminaičiai, maži vaikai atvedami pasimatymui vietą, kur ropoja, išsireikškime gražiai, vabzdžiai, vabalai… Vaikus į tokią vietą vesti baisu, kad kokios ligos nepasigautų nuo vietinių parazitų (ne kalinių, o tų vabzdžių…). Kaliniai, t. y., žmonės, gyvenantys už spygliuotos tvoros yra daug kuo nepatenkinti ir būtą atveju, kai nukeliaujama net iki Strazbūro teismo dėl žmogaus tesių pažeidimų. Juk kalinys taip pat žmogus, o kalėjimo įstaiga turi būti tokia, kuri verstų kalinį suprasti, kad visuomenė jo elgesio netoleruoja, tačiau žeminti jo nenori. Kalėjimo įstaigos užduotis ta, kad atlikęs savo bausmę kalinys galėtų vėl integruotis į visuomenę, o ne iššeiti baisiai piktas ant jos, net piktesnis nei prieš atlikdamas nusikaltimą, už kurį buvo baustas. Taigi, ar kalėjimo įstaiga, ar gyvenimas už spygliuotos tvoros, kalinį atvers atgalios į taikų ir patikimą visuomenės narį? Kaip jūs į tai atsakytumėte? Ar kartą nusikaltęs žmogus pasitaiso, ar už tvoros gyvendamas tampa tik dar žiauresnis ir piktesnis, siekiantis keršto? Vienareikšmiškai atsakyti tikriausiai nėra įmanoma, nes vieni kaliniai dėl savo poelgių kaltę jaučia, o kiti ne. Kitaip sakant, ne visi žmonės yra apdaovanoti sąžine. Kartais dėl to, kad žmogus užauga blogu žmogumi yra kalti jo tėvai, kurie neparodė tinkamo pavyzdžio, kurie neįskiepijo reikiamų vertybių, kuriomis žmogus gyvenime turėtų vadovautis. O kartais lengviau tikėti, kad viskas prasidėjo ne už namo tvoros, kur buvo praleista vaikystė, kad blogų žmonių nėra, yra tik blogi veiksmai, kurie turi pasekmes. Kartais negalime pasakyti to, kas lėmė, kad nuosavo namo kiemo tvorą pakeitė spygliuotos kalėjimo įstaigos tvoros… Žmogus kartais klysta, kartais atsiduria ne laiku ir ne vietoje, na, o kai kada ir tyčia elgiasi priešingai nei turėti, nes jaučiasi gerai kitems darydamas kažką blogo. Pastarasis jau yra gyvenimo sugadintas žmogus, kuris nebejaučia atsakomybės už tai, ką padaro, nes pats giliai viduje jaučiasi dėl kažko nuskriaustas. Iš tų skriaudų, iš per daugelį metų besikaupusios pagiežos ir gimsta nusikaltimai, o po to bausmės, laisvės atėmimas ir visa kita. Klausimas tik tas, ar kartą suklydusiam žmogui visuomenė padeda atsistoti ant kojų. Ar visuomenė tiki kalėjimo paskirtimi, pačiu kalėjimu? Sakote taip? Tuomet pasakykite, ar priimtumėte į savo įmonę dirbti anksčiau teistą žmogų žinodamas, kad jis buvo teistas? Jei jūsų atsakymas NE, tada jūs įkalinimo bausme netikite, netikite, kad ji padeda žmogui pasitaisyti. Tokiu atveju, ar prasminga žmones bausti izoliavimu? Gal reikia kitokio pobūdžio bausmių, pasekmių?